(1)

teikti pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems asmenims yra valstybių narių teisinė prievolė, nustatyta tarptautinėje paprotinėje ir tradicinėje teisėje, visų pirma Tarptautinėje konvencijoje dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS konvencija, 1974 m.), Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje (UNCLOS, 1979 m.) ir Tarptautinėje jūrų paieškos ir gelbėjimo konvencijoje (SAR konvencija, 1979 m.), taip pat Sąjungos teisėje. Europos Sąjunga yra UNCLOS susitariančioji šalis;

(2)

nuo 2014 m. tūkstančiai žmonių mėgino kirsti Viduržemio jūrą, kad pasiektų Europą, todėl Europos Sąjunga ir jos valstybės narės turi imtis daugialypių atsakomųjų veiksmų, kad padėtų išvengti žūčių, pagerintų migracijos valdymą, pašalintų pagrindines neteisėtos migracijos priežastis ir suardytų organizuotų nusikalstamų neteisėtai migrantus gabenančių asmenų ir prekiautojų žmonėmis grupes;

(3)

nors per pastaruosius dvejus metus neteisėta migracija į ES sumažėjo ir jūroje žuvo mažiau žmonių, tačiau rizikingas plaukimas mažais, laivybai netinkamais laivais Viduržemio jūroje tebėra vienas iš migracijos būdų, toliau skatinantis organizuotą nusikalstamumą ir lemiantis nepateisinamas mirtis. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, iki šiol Viduržemio jūros regione 2020 m. iš viso žuvo daugiau kaip 500 žmonių, 2019 m. – daugiau kaip 1 880, o nuo 2014 m. – iš viso daugiau kaip 20 300, todėl centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutas į Europą laikomas pražūtingiausiu visame pasaulyje;

(4)

nuo 2015 m., reaguojant į migracijos krizę, labai sustiprinti paieškos ir gelbėjimo pajėgumai ir veiksmų Viduržemio jūroje koordinavimas bei veiksmingumas, be kita ko, daug prisidėjo pakrantės valstybės ir aktyviau įsitraukė privatūs ir komerciniai laivai. ES ir valstybės narės sustiprino savo pajėgumus Viduržemio jūros regione, be kita ko, vykdydamos nacionalines operacijas ir Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) valdomas operacijas, pavyzdžiui, „Themis“ (anksčiau „Triton“), „Poseidon“ ir „Indalo“, taip pat buvusią ES jūrų operaciją EUNAVFOR MED SOPHIA, kurią vykdant nuo 2015 m. išgelbėta daugiau kaip 600 000 žmonių jūroje;

(5)

šiomis aplinkybėmis kelios nevyriausybinės organizacijos (NVO) taip pat eksploatavo privačius laivus, daugiausia centrinėje Viduržemio jūros regiono dalyje, ir taip labai padėjo gelbėti žmonės jūroje ir nuplukdyti juos į ES teritoriją, kad jie saugiai išsilaipintų. Kaip jau pabrėžta ES kovos su neteisėtu migrantų gabenimu veiksmų plane (2015–2020 m.) ir išsamiau paaiškinta Komisijos gairėse dėl dokumentų dėl neteisėtai žmones gabenančių asmenų rinkinio (C(2020) 6470), reikia vengti kriminalizuoti asmenis, teikiančius humanitarinę pagalbą nelaimės jūroje ištiktiems žmonėms, kartu užtikrinant, kad neteisėtai žmones gabenantiems asmenims būtų taikomos tinkamos baudžiamosios sankcijos;

(6)

2018 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje dėl JT Pasaulinių susitarimų dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos ir dėl pabėgėlių pažangos (2018/2642(RSP)) Europos Parlamentas paragino didinti nelaimės ištiktų žmonių paieškos ir gelbėjimo pajėgumus, užtikrinti didesnį pajėgumų panaudojimą visose valstybėse ir pripažinti privačių subjektų ir nevyriausybinių organizacijų teikiamą paramą vykdant gelbėjimo operacijas jūroje ir sausumoje;

(7)

paieškos ir gelbėjimo operacijos ekstremaliosiose situacijose turi būti koordinuojamos, taip pat turi būti užtikrinamas greitas asmenų išlaipinamos saugioje vietoje ir gerbiamos išgelbėtų asmenų pagrindinės teisės, laikantis ES pagrindinių teisių chartijos įsipareigojimų, įskaitant negrąžinimo principą, taip pat paprotinės bei įprastos tarptautinės žmogaus teisių teisės ir jūrų teisės, įskaitant Tarptautinės jūrų organizacijos (TJO) Jūrų saugumo komiteto Elgesio su jūroje išgelbėtais asmenimis gaires;

(8)

pastaraisiais metais Europos jūrose susiformavo naujos rūšies paieškos ir gelbėjimo operacijos – jas kaip savo pagrindinę veiklą vykdo centrinės Viduržemio jūros regiono dalyje NVO eksploatuojami laivai (koordinuojami nacionalinių jūrų gelbėjimo koordinavimo centrų arba savo iniciatyva). Daugeliu atvejų šie laivai, prieš išlaipindami išgelbėtus asmenis saugioje vietoje, vykdė kelias gelbėjimo operacijas iš eilės;

(9)

neteisėtas migrantų gabenimas jūra – nusikalstama veika, kuri gali kelti pavojų žmonių gyvybei ir už kurią taikomos sankcijos tiek pagal Europos, tiek pagal tarptautinę teisę. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės yra Jungtinių Tautų konvencijos prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (UNTOC) ir jos protokolų, įskaitant Protokolą dėl neteisėto migrantų įvežimo sausuma, jūra ir oru, papildantį UNTOC, susitariančiosios šalys. Atsižvelgiant į tai labai svarbu užtikrinti, kad neteisėto migrantų gabenimo ar prekybos žmonėmis tinklai, įskaitant nusikalstamas organizacijas, prekiaujančias žmonėmis ar užsiimančias vergovei prilyginamomis išnaudojimo formomis, negalėtų pasinaudoti Viduržemio jūroje privačių laivų vykdomomis gelbėjimo operacijomis;

(10)

primenama, kad SAR konvencija susitariančiosios šalys įpareigojamos dalyvauti plėtojant paieškos ir gelbėjimo operacijas ir imtis skubių veiksmų užtikrinti, kad būtina pagalba būtų teikiama visiems nelaimės jūroje ištiktiems ar, kaip manoma, ištiktiems asmenims. Atitinkamos šalys turėtų koordinuoti veiksmus ir bendradarbiauti, kad asmenys, kuriems teikiama pagalba, būtų kuo greičiau išlaipinami iš pagalbą teikiančio laivo ir pristatomi į saugią vietą. Vadovaujantis TJO elgesio su jūroje išgelbėtais asmenimis gairėmis, renkantis saugaus išlaipinimo vietą reikėtų atsižvelgti į įvairius svarbius veiksnius ir konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Be kita ko, tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai išgelbėjami jūroje, reikėtų atsižvelgti į tai, kad būtina vengti išlaipinti asmenis teritorijose, kuriose kiltų grėsmė asmenų, kurie teigia esą pagrįstai bijantys būti persekiojami, gyvybei ir laisvėms. Be to, TJO gairėse nustatyta, kad atsakingos valstybės institucijos turi dėti visas pastangas, kad kuo greičiau sudarytų sąlygas išgelbėtiems asmenims išsilaipinti iš laivo, ir kartu pabrėžiama, kad kai kuriais atvejais dėl reikalavimo bendradarbiauti gali neišvengiamai būti vėlavimo atvejų;

(11)

kadangi NVO laivai reguliariai vykdo paieškos ir gelbėjimo veiklą Viduržemio jūroje, atsiranda konkrečių veiklos poreikių, susijusių su didesniu laivų, gabenančių išgelbėtus asmenis, ir nacionalinių valdžios institucijų veiklos koordinavimu ir bendradarbiavimu, o valstybėms narėms šis klausimas aktualus skirtingai: kai kurios valstybės koordinuoja paieškos ir gelbėjimo operacijas, kai kurios iš jų priima išgelbėtus asmenis, kurie išlaipinami jų teritorijoje, kai kuriose jų juridiškai įsisteigusios nevyriausybinės organizacijos, o kai kurios yra laivų, vykdančių paieškos ir gelbėjimo veiklą, vėliavos valstybės;

(12)

Viduržemio jūroje gelbėjimo veiklą vykdantys privatūs laivai dalyvauja sudėtingose ir dažnai pasikartojančiose paieškos bei gelbėjimo operacijose, per kurias gali būti gelbėjama daug žmonių, palyginti su laivo pajėgumais, ir kuriose dalyvauja įvairūs subjektai nuo gelbėjimo iki išlaipinimo etapų. Todėl siekiant užtikrinti viešąją tvarką, įskaitant saugą, šie laivai turi būti tinkamai registruoti ir tinkamai įrengti, kad atitiktų tinkamus su šia veikla susijusius saugos ir sveikatos reikalavimus, kad nekeltų pavojaus įgulai ar išgelbėtiems asmenims. Ši veikla turi būti vykdoma koordinuotai, privatiems veiklos vykdytojams ir nacionalinėms valdžios institucijoms glaudžiau bendradarbiaujant ir koordinuojant veiksmus;

(13)

dėl nuolatinio išgelbėtų žmonių išlaipinimo pakrantės valstybėse narėse daromas tiesioginis poveikis jų migracijos valdymo sistemoms ir daromas didesnis tiesioginis spaudimas jų migracijos ir prieglobsčio sistemoms, be kita ko, jų priėmimo ir prašymų nagrinėjimo pajėgumams;

(14)

be kitų iniciatyvų, 2017 m. liepos 4 d. Komisija priėmė Veiksmų planą dėl Italijos rėmimo, migracijos srauto centrinės Viduržemio jūros regiono dalies maršrutu mažinimo ir solidarumo didinimo priemonių, kuriame numatyta, kad Italija, konsultuodamasi su Komisija ir palaikydama dialogą su NVO, parengs paieškos ir gelbėjimo veiklą Viduržemio jūros regione vykdančių NVO elgesio kodeksą;

(15)

be ligšiolinių koordinavimo pastangų (be kita ko, ES jūrų operacijos SOPHIA sukurtame bendro informuotumo ir konfliktų šalinimo Viduržemio jūroje (SHADE MED) forume), vis dar reikia išspręsti paieškos ir gelbėjimo veiklos, kuri pastaraisiais metais pradėta vykdyti Viduržemio jūroje, specifiškumo klausimą, sukuriant struktūriškesnę, patikimesnę ir tvaresnę sistemą, atitinkančią ES kompetenciją ir atitinkamus tarptautinius standartus. Pagal šią sistemą turėtų būti nustatytos konkrečios valstybių narių solidarumo taisyklės ir atsižvelgiama į poreikį stiprinti visų pirma vėliavos ir pakrantės valstybių narių bendradarbiavimą. Taip pat būtina bendradarbiauti su privačiais subjektais, kuriems priklauso laivai arba kurie juos eksploatuoja paieškos ir gelbėjimo veiklos ir išgelbėtų asmenų nugabenimo į ES teritoriją tikslais. Taikant tokią sistemą taip pat turėtų būti siekiama teikti tinkamą informaciją apie šių subjektų veiklą ir administracinę struktūrą, laikantis proporcingumo principo ir ES pagrindinių teisių chartijos, ir didinti saugą, laikantis taikytinų tarptautinių teisės aktų, atsižvelgiant į visų laive esančių subjektų interesus;

(16)

Komisija įsteigs tarpdisciplininę ryšių grupę, kurioje valstybės narės galės bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą, kad įgyvendintų šią rekomendaciją. Grupė parengs nacionalinių taisyklių ir praktikos apžvalgą, nustatys įgytą patirtį, įvertins galimybę sukurti geresnes vėliavos ir pakrantės valstybių bendradarbiavimo priemones, susijusias su jų užduotimis ir atsakomybe, ir nustatys geriausios praktikos pavyzdžius, kurie atspindėtų per pastaruosius metus vykdant paieškos ir gelbėjimo operacijas atsiradusius poreikius. Siekdama keistis žiniomis ir užtikrinti, kad veikla derėtų su tarptautine teisine ir veiklos sistema, ji reguliariai palaikys ryšius su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, įskaitant ES agentūras, visų pirma FRONTEX, ir prireikus su nevyriausybinėmis organizacijomis, vykdančiomis paieškos ir gelbėjimo veiklą Viduržemio jūroje, taip pat akademine bendruomene ir tarptautinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, TJO. Valstybės narės turėtų pateikti Komisijai visą svarbią informaciją apie šios rekomendacijos įgyvendinimą. Ryšių grupė stebės, kaip rekomendacija įgyvendinama, ir kartą per metus pateiks ataskaitą Komisijai;

(17)

Komisija, rengdama Europos prieglobsčio ir migracijos valdymo strategiją ir Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamente nustatytas metines migracijos valdymo ataskaitas, atitinkamai atsižvelgs į ryšių grupės darbą ir šios rekomendacijos įgyvendinimą. Tuo remdamasi Komisija taip pat įvertins ir prireikus rekomenduos būsimas iniciatyvas;

(18)

šia rekomendacija nedaromas poveikis jokiai bendradarbiavimo pareigai ir jokiai kitai prievolei, kylančiai iš atitinkamos tarptautinės ir Sąjungos teisės,